J.J., permalink
''Išmokau gyventi santuokoje.''
Apie tai nerašo knygos ir nerodo serialuose. Pavyzdžiui, nežinojau, kad
santuoka – tai ne tik graži vestuvinė suknelė, amžinos meilės priesaika ir
jos mylinčios akys, bet ir sąskaitos už elektrą, biudžeto paskirstymas
negudraujant, bet išmintingas ir finansiškai harmoningas paskirstymas. Mano
pinigai yra mūsų pinigai, o jos pinigai yra tik jos pinigai. Nežinojau, kad
santuoka, kaip antrasis tėvas, išmokys visko – nuo taisyklingų plytelių
klojimo, tapetų klijavimo iki skalbimo mašinos ardymo ir surinkimo. Beje, po
4 santuokos metų staiga supratau, kad galiu papildomai užsidirbti ir kaip
santechnikas...
Nežinojau, kad žmona yra ne tik amžina meilužė, meilės deivė, geismo
šventykla, bet ir galingas pilkasis kardinolas. Per pastaruosius kelerius
metus pradėjau pastebėti, kad dažnai rimtus sprendimus, kuriuos priimame
kartu, ji jau seniai priėmusi pati ir ramiai laukia, kol aš pagaliau
prieisiu prie tiesos. Nežinojau, kad protinga žmona yra ne tik atvira
biblioteka, imk ir skaityk, mokykis, būk gudresnis, bet ir amžinas spyris į
užpakalį: nesėdėk, veik, tobulėk, turi augti ir tobulėti. Nėra galingesnio
motyvatoriaus nei tavo žmona! Patikėkite, aš klausiausi Kiyosaki, Grace,
Robinson paskaitų, bet taip kaip žmona pateikia informaciją, niekas taip
nemoka. Jei ko nors negalite padaryti, vadinasi, nesate pakankamai
motyvuotas...
Nežinojau, kad meilė bėgant metams kažkur išnyksta, tiksliau, kad nėra
amžinos meilės, kurią galėtum vieną kartą uždegęs paskui ją džiaugtis visą
likusį gyvenimą. Mylėti daugelį metų reiškia nuolat įsimylėti. Vėl ir vėl...
Per įžeidimus, per nesusipratimus, per skausmą. Meilė žūva sielose tų, kurie
nemoka atleisti. Ir prabunda tose sielose, kurios žino, kaip numesti
nuoskaudų naštą, kad ir kas būtų.
Nežinojau, kad, gavęs žmoną susijungiu su psichologu, geriausiu draugu,
meiluže, amžinu sąjungininku bet kuriame kare, su išminčiumi ir vaiku
viename veide. Tomis akimirkomis, kai atrodo, kad niekas šiame pasaulyje
manęs nesupras, prieina žmona, tyliai klauso ir supranta. Nežinojau, kad
tikrai suprasiu Bulgakovo teiginį: „Tas, kuris myli, turi dalytis mylimojo
likimu“ tą supratau tik santuokoje. Tas, kuris myli, visada prisiima mylimo
žmogaus skausmą – tai tiesa.
''Nežinojau, kad laimingos santuokos įstatymas yra iš pradžių pasirinkti sau
tinkamą žmogų ir kurti su juo santykius remiantis absoliučiu pasitikėjimu ir
pagarba. Niekas taip neatpalaiduoja moters, kaip pasitikėjimas vyru ir
pasitikėjimas ateitimi. Niekas taip neatpalaiduoja vyro, kaip tai, kad
nebėra spyrio į užpakalį!
Nežinojau, kad visą gyvenimą mylėti vieną žmogų yra menas... Rūpestis
kartais vertingesnis už brangias dovanas. O paprasti prisilietimai ir
apsikabinimai ramią dieną, kalba iškalbingiau nei Šekspyras.
Viačeslavas Prahas
„Žodžiai, kurių mūsų tėvai mums nesakė“